čiupkus

čiùpkus, -ė smob. (2) 1. žr. čiupkis: A, jau toks čiùpkus: visą valandą čiupinėjas, kol kojas apsiauna Gl. 2. vagišius: Tas čiùpkus tik ir taikstosi ką nučiupt Gs. Čiùpkus ir nuo adatos neatsisakys Krk. ^ Čiùpkus buvo, matyt, čiùpkum ir mirs Sb.